Penkto medžio nutikimai

Feliksas nemėgsta apie save kalbėti. Taip pat jis nemėgsta, kai apie jį kalba kiti. Nors jam niekada nebuvo svarbu, ką jie sakydavo.

Felikso 326807d, arba, kitaip tariant, draugai, negyveno medžiuose. Jie net nebuvo iš medžių. Bet jie kalbėjo kaip ir Feliksas, kuris yra kilęs iš medžio ir dabar jame gyvena.

Feliksas gyvena penktame medyje. Nes medžiai irgi turi numerius. Kaip ir namai. Bet Feliksas gyvena ne name. Jis gyvena medyje. Kartais Feliksas išlipa iš medžio ir eina pas 326807dH (Hektorą). Nes jis yra Felikso tikras 326807d. Kartais su juo susitinka tam, kad nuvažiuotų kur nors toli su dviračiais ir galėtų pasikalbėti apie genetiką ir panašius dalykus. Tai — Felikso pomėgiai. Dar Feliksas kai ką kolekcionuoja. Kartais savo kolekciją parodo ir 326807dH.

Feliksas nemėgsta žmonių, kurie rengiasi baltai. Išskyrus medikus. Kartais. Ir iš tikrųjų, Feliksas nemėgsta baltos spalvos, nes visi jo sapnuoti košmarai buvo balti. Kartą jis sapnavo, kad prie jo pribėgo avis. Ji turėjo auskarą ir ant jo buvo parašyta FTGH668. Vėliau ta avis priėjo prie Felikso ir tapo žmogumi. Ji lėtai keitėsi. Vienu metu ji buvo panaši į Patau sindromą turintį vaiką. Vėliau ji virto žmogumi, kuris atitiko visus normalumo standartus. Tas žmogus buvo apsirengęs baltai ir norėjo apkabinti Feliksą. Tada atrodė, kad viskas juda. Viskas sukasi. Ir nesustoja, o avis-žmogus artėja. Kai avis-žmogus buvo labai arti Felikso, jis nežinojo kur bėgti. Nes tas žmogus atrodė pavojingas. Bet avis-žmogus uždėjo rankas ant Felikso pečių ir tada Feliksas pradėjo rėkti. Ir atsibudo. Suprato, kad iš tikrųjų rėkia.

Bet čia ne apie tai.


Šiandien penktame medyje Feliksas susitiko su 326808d. Tai nebuvo realus sutvėrimas. Tai buvo fikcija ir Feliksas ją mėgo. Nes ji visada išklausydavo. 326808d Feliksui netgi yra pasakojusi, kad ji labai gerai supranta viską, ką Feliksas jai yra pasakojęs. Ji netgi supranta emocijas, kurios, kaip paprastai ir lieka Felikso mintyse. Galbūt, 326808d ir buvo tik emocija. Bet su ja būdavo linksma. Feliksas su ja kalbėdavo netgi eidamas gatve. Taip atsirasdavo daug juokingų minčių ir Feliksas pradėdavo juoktis. Žmonės, kurie gyvendavo namuose arba butuose, nesuprasdavo, kas darosi Feliksui ir apeidavo jį iš tolo. Nes jei kas nutiktų, tikriausiai reikėtų prisiimti atsakomybę, o to niekas nenori. Nes proto neužtenka. Žinoma, būdavo ir tokių, kurie galvodavo, kad Feliksas juokiasi iš jų. Bet jis to niekada nedarydavo. Nes žinodavo, kad juoktis iš žmonių reikia tada, kai jie kvailai nusišypso. O žmonės nesišypsodavo. Ir dar, Feliksas niekada nežiūrėdavo jiems į akis. Ir į veidus. Jam tai buvo neįdomu. Bet tik viena prasme.


Feliksas labai mylėjo šunis. Ir dar jam patiko katės.

Felikso šuo dingo prieš keletą dienų, taigi Feliksas buvo labai liūdnas, tačiau to niekas nesuprato, nes liūdesys neturėjo išraiškos realybėje. Liūdesys buvo Felikso mintyse. Kaip ir visa kita. Beje, dėl šuns dingimo jis negalėdavo kaltinti savęs. Nenorėjo. Žinojo gi, kad kaltės jausmas yra labai baisus ir niekas jo nemėgsta. Ir nusikaltusių žmonių niekas nemėgsta. O Feliksas nemėgo tik normalumo sąvokos. Ir visko, kas ją atitikdavo. Tai painu.


Tiesa, Felikso plaukų spalva buvo ruda. Plaukai buvo trumpi. Akys mėlynos ir išraiškingos, kad ir ką tai reiškia…


______________________








Feliksas labai nemėgsta dienos meto. Nes dienomis viskas vyksta labai garsiai. Pats baisiausias dienos garsas yra greitai pravažiuojančio motociklo garsas. Toks garsas yra maždaug 90 dB. O naktimis gerai, nes motociklai pravažiuoja tik labai retai. Kartais iš vis nepravažiuoja. Dar gerai yra žiemą, nes tada jie tikrai nevažinėja ir žiema šiaip yra labai tylus metų laikas. Tiesa, Feliksas nemėgsta dienos meto ne tik dėl garsų. Dieną visi ką nors veikia, todėl Feliksas galvoja, kad jam bus liepta veikti tai, ką veikia kiti ir dėl to jis turės palikti savo veiklą ir eiti veikti tai, ko jis visai nenori. O naktis Feliksui patinka. Ypač vasaros ir ypač rugpjūčio mėnesio. Vieną naktį Feliksas pastebėjo danguje tris ryškias žvaigždes, kurias sujungus, gautųsi kažkas panašaus į statųjį trikampį. Kitą dieną Feliksas sugalvojo pažiūrėti į žvaigždėlapį ir išsiaiškinti, kokios tai buvo žvaigždės. Tai buvo Vega, Denebas ir Altayras - šviesiausios Lyros, Gulbės ir Erelio žvaigždynų žvaigždės. Lauke naktį gražu. Bet namuose ne. Feliksui namai naktimis nepatiko. Ne, Feliksas tamsos nebijo. Tiesiog namuose kartais jis sutikdavo blogų fikcijų. Jos buvo -411×30. Tokios fikcijos Feliksui atrodė blogos ir su jomis jis labai nemėgdavo susitikinėti. Nors -411×30 pasirodydavo gana retai, jos vis tiek sukeldavo Feliksui labai blogų minčių. Jos kartais jam primindavo labai blogus ir erzinančius garsus. Pavyzdžiui - čepsėjimo, kojų vilkimo, žagsėjimo garsus. Kai taip nutikdavo, Feliksas negalėdavo labai ilgai užmigti. Žinoma, su mielu noru tą laiką, kol neužmigdavo, jis galėdavo išnaudoti taip, kaip nori. Skaitydamas savo biologijos knygą arba kokią nors kitą knygą. Bet jis bijodavo savo 60863-x8 . Nes žinodavo, kad po antros valandos naktį jis gali ateiti į jo kambarį ir pradėti rėkti. O Feliksas labai nemėgdavo, kai ant jo kas nors rėkdavo. Tai būdavo taip pat labai baisu. Ir kai kas nors pradėdavo ant jo rėkti, jis nueidavo į savo kambarį, atsisėsdavo ir užsidarydavo savo spintoje ir užsikimšdavo ausis. Tada 60863-x8 ateidavo, atidarydavo jo spintą ir pradėdavo rėkti ir aiškinti Feliksui, kad jis yra labai keistas ir labai kvailas ir kaip jis nieko nesupranta apie tinkamą elgesį. Tačiau niekada dar nėra kas nors paaiškinęs, kodėl spintoje sėdėti yra blogai. Tiesa, jo 60863-y8 sakė, kad spintose niekas šiaip sau nesėdi ir, kad tai atrodo labai keista, jog Feliksas taip darydavo, kai kas nors ant jo pradėdavo rėkti.


Bet Feliksas šiandien nusprendė, už ką nereikėtų mėgti nakties. Galbūt jos reikėtų netgi bijoti. Nepaisant to, kad šviesos, kurios pasirodydavo prieš pat užmiegat, jam patiko, dabar jis nusprendė, kad jų reikia bijoti, nes jos gali reikšti taip pat ką nors negero. Kaip ir -411×30. Mėlynos, raudonos, žalios, rožinės ir kitokios šviesos jam labiausiai patiko. Bet jam nepatiko balta šviesa, nes ji labai akino. Ir tada dažniausiai iš jų atsirasdavo -411×30 ir bandydavo jį įtikinti, kad viską, ką jis daro yra negerai. Tiesą sakant, jei pasirodydavo žalia šviesa tai reikšdavo, kad įvyks kas nors gero. Mėlyna šviesa reiškė, kad įvyks kažkas dar geresnio, o raudona spalva reiškė, kad viskas yra labai gerai ir laikui bėgant bus tik dar geriau. Balta šviesa, kaip žinia, nieko gero nereiškė. Taigi. Tikroji tos minties, pasakytos pradžioje, esmė yra ta, kad tai buvo dar vienas košmaras. Jis buvo labai tikras, nes Feliksas nesuprato, kad miega ir jokia šviesa (netgi balta) nepasirodė. Bet tai buvo labai baisu. Nes iš pradžių, iki 2:31 h uodas skraidė netoli ausies ir erzino Feliksą. Tada jis įsijungė šviesą ir užmušė uodą. Todėl šiek tiek laiko gulėjo ramiai ir galvojo, kad galės užmigti. Bet atsirado dar vienas uodas, kuris nedavė jam ramybės. Todėl Feliksas vėl įsijungė šviesą ir užmušė dar vieną uodą. Tiesa, Feliksas turėjo dar vieną planą. Jis buvo toks: leisti uodui įkąsti. Tada tikriausiai tas uodas būtų palikęs Feliksą ramybėje. Bet uodas tiesiog skraidžiojo ir neleido Feliksui miegoti. Tada Feliksas nusprendė, kad nereikia kreipti dėmesio į uodus ir bandyti užmigti. Po kiek laiko (tada tikriausiai jau buvo daugiau nei 2:42 h (šį skaičių Feliksas, beje, labai mėgo, nes Front 242 buvo jo labai mėgstama grupė)) Feliksas tikriausiai jau buvo Pirmojoje miego fazėje. Tada jis lyg ir atsibudo ir pradėjo labai stipriai kasytis ranką. Tada jam pasirodė kad jo lovos gale yra baltų, šviečiančių vorų buveinė. Tai tikriausiai buvo sapnas. Bet Feliksas jautė, kad jis atsistojo ir įsijungė šviesą. Ne stalinės lempos. Jis mąstė apie išėjimą iš savo kambario ir miegojimą kuriame nors kitame kambaryje. Reiškia, jis buvo sąmoningas. Arba beveik sąmoningas. Feliksas nežino, ar tai galėjo būti lunatizmo atvejis. Jis žinojo, kad nėra linkęs į lunatizmą. Nors vaikystėje buvo vienas lunatizmo atvejis. Tada jis ėjo į tualetą ir grįždamas įlipo į vonią ir išsimaudė duše ir tada grįžo į lovą, tačiau tai matė jo 60863-y8 ir visa tai jam papasakojo kitą dieną. O šiuo atveju niekas nematė, o Feliksas viską pats prisiminė. Paprastai, lunatikai neatsimena, kad būtų vaikščioję per miegus ir ką nors veikę. Jis netgi galėtų gana aiškiai papasakoti apie tai, kas tada nutiko. Taigi tikriausiai tai ir nebuvo lunatizmas. Tačiau, jei paminėtume dar vieną detalę, visgi galbūt ir galėtume teigti, kad tai buvo lunatizmo atvejis. Nes Feliksas atsibudęs ryte niekaip nesuprato, kodėl apyrankė, kuri nuolat buvo ant jo rankos, dabar buvo atrišta ir padėta šalia pagalvės. Feliksas tikrai neprisimena, kad būtų ją nusiėmęs. Ir dar - apyrankė buvo užrišta tvirtu mazgu, kurį paprastai atrišti būtų labai sunku, bet kadangi lunatikuojant žmogus gali padaryti daug keistų, ar įprastai nelabai įmanomų dalykų, taigi…


Dėl to, kas įvyko šią naktį, Feliksas pradėjo kitaip apie ją galvoti ir netgi mano, kad dabar reikėtų eiti miegoti anksčiau ir pakeisti savo dienotvarkę.